Kaip požiūris į intymųjį gyvenimą keitėsi bėgant metams?

Švelnumo ir artumo nori visi. Tobuliausias būdas ne tik giminei pratęsti, bet ir švelnumui išreikšti yra seksas. Seksas – tai ne tik fizinė, bet ir dvasinė sueitis, leidžianti pasireikšti lytiniam potraukiui ir dviem kūnams susilieti į vieną. Tai dviejų žmonių tarpusavio bendravimo dalis. Seksas turi daugybę rūšių ir formų: jam priskirti galima ir masturbaciją, ir petingą, ir glamones bei intymiuosius žaidimus, ir analinį, ir oralinį seksą, ir netgi atvejus, kai sueities metu naudojamos sekso prekės ir kt. Jau senovėje žmonės žinojo, kaip vienas kitą patenkinti kuo geriau, kuo tobuliau – kartais nepelnytai „nurašome“ prieš tūkstančius metų gyvenusius žmones. Jų meilės žaidimai ir sueitys, tikėtina, buvo tobulesnės nei galėtume įsivaizduoti. Žinoma, ne visos sekso formos buvo priimtinos, ne visos jos buvo ir toleruojamos, o už kai kuriuos dalykus, susijusius su intymiuoju gyvenimu, netgi būdavo baudžiama.

Intymųjį žmonių gyvenimą labai lėmė ir religija. Štai Rytuose seksas ir intymusis gyvenimas buvo visiškai normalus reiškinys, apie jį daug kalbėta, diskutuota, buvo rašomos knygos ir išleista garsioji „Kamasutra“. Sekso pozos vaizduotos ant įvairių kasdienio naudojimo daiktų – indų, vazų, puodynių, gamintos statulėlės, iliustruojančios dviejų žmonių sueitį ir taip toliau. Galima numanyti, kad tuo metu jau galėjo egzistuoti ir sekso prekės. Aišku, tokių įmantrių nebuvo ir negalėjo būti, nes nebuvo išrastos tokios medžiagos kaip plastikas ar silikonas, tačiau štai vaginaliniai kamuoliukai ir penio movos žinomos jau kelis tūkstančius metų.

Tuo tarpu krikščionys seksą traktavo šiek tiek kitaip – jis, krikščionybei tapus vyraujančia religija, imtas laikyti amoraliu, nuodėmingu reiškiniu. Tokia aukštųjų katalikų valdžios pareigūnų nuomonė buvo skelbiama, ir jos laikytis plačiai raginta visuomenė. Mylėtis galima neva tik tada, kai norima pratęsti giminę, o kai norima pasiekti malonumą, reikia sekso atsižadėti ir atgailauti, melstis. Kur logika ir kur tokių svarstymų pagrindas, suvokti labai sunku, kaip ir suvokti tai, kodėl Katalikų bažnyčia iki šiol neatsisako celibato (draudimo kunigams vesti ir gyventi normalų šeimyninį gyvenimą).

Atėjus atgimimo epochai Renesansui, imta daugiau kalbėti apie kūniškąjį malonumą, apie gyvenimo palaimą ir laisvą pasirinkimą. Per visą istoriją lytiniame švietime ir sekso istorijoje daug ką lėmė XX amžius: seksas imtas vadinti visiškai normalia gyvenimo dalimi, populiarus tapo racionalus, nesuvaržytas ir stereotipų nesukaustytas požiūris į seksą. XX amžiuje atsirado pramoniniu būdu gaminamos sekso prekės, sekso prekių parduotuvės, erotiška apranga, imti leisti erotiniai ir pornografiniai filmai, sekso scenos imtos naudoti net ir reklamose, taip pat spausdinami žurnalai su apsinuoginusių merginų nuotraukomis, kurie itin populiarūs išliko iki pat šių dienų.

Ypatinga sekso kultūra klestėjo tarpukario ir pokario laikotarpiu: daugelis vyrų išeidavo į karą, palikdami vienas moteris, taigi jos ieškodavo nuotykių svetimuose glėbiuose. Vieniši vyrai, trumpam grįžę iš fronto, taip pat dažnai turėdavo sekso nuotykių su smuklių, užeigų darbuotojomis, savininkėmis, su paprastomis merginomis ar ištekėjusiomis moterimis, nesulaukiančiomis savo grįžtančių antrųjų pusių. Rašytojas E. M. Remarkas netgi rašė, kad jei mergina mylėdavosi su kareiviu, tai nebūdavo laikoma paleistuvyste, o, atvirkščiai – pareigos valstybei atlikimu. Taigi tai rodo vokiečių valdžios gana laisvą požiūrį į intymius dalykus. Nė kiek nekeista, kad šioje šalyje pirmiausia buvo imtos pardavinėti sekso prekės ir atsirado pirmosios parduotuvės. Nors sakoma, kad šie laikai – paleistuvystės, laisvamaniškumo, tačiau ir anksčiau žmonės buvo ne ką mažiau šventi, gal atvirkščiai – tik dar labiau linkę į intymius nuotykius.